Raudonės miestelis išsidėstęs „dviem aukštais“ žemutinėje ir viršutinėje Nemuno terasoje. Per miestelį teka Raudonės upelis, nuo kurio gyvenvietė ir gavusi pavadinimą. Stačiai kylančiu keliu užvažiavę į antrąjį gyvenvietės aukštą, pamatysite įspūdingą reprezentacinę antrosios kartos panemunės pilį – Raudonę. Pirmosios pilys Nemuno pakrantėse statytos dar Vytenio (1295–1316) laikais, kai Nemunas buvo kovų su kryžiuočiais gynybinė siena. Po Žalgirio mūšio (1410) gynybinės pilys sunyko. Kita forma jos atgimė XVI–XVII a., kai Nemunas tapo prekybos keliu.
Šiuo metu Raudonės seniūnijoje gyvena 1880 gyventojų.
LANKYTINI OBJEKTAI RAUDONĖJE: - Raudonės pilis (XVI a. pab.);
- Raudonės pilies parkas XVIII a. (Gedimino ąžuolas, liepa su 7 kamienais, liepų alėja, Beždžionkalnis, Meilės kalnas, Draugystės kalnas, Šaulių aikštė);
- Raudonės malūnas 1877 m. Raudonės pilis.
Nuotrauka R. Akutaičio Pilis pastatyta XVI a. IV ketvirtyje, rekonstruota 1810–1822 m., 1861–1877 m., 1968 m. Iki XVI a. Raudonė buvo karališkasis dvaras. XVI a., kai dvaras priklausė Žygimantui Augustui, jis pradėtas minėti rašytiniuose šaltiniuose. Vėliau dvarą valdė pirklys Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas. Jo sūnus Kiršpinas Kiršenšteinas čia XVI a. pab. pasistatė įtvirtintus dvaro rūmus – pilį. Tai buvo renesansinio stiliaus ansamblis su cilindriniu 33,5 m aukščio bokštu. 1663 m. K. Kiršenšteino anūkas Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas, tapęs LDK iždo valdytoju ir sekretoriumi, pagrindinę rezidenciją įsirengė Raudonėje. Tai buvo pilies klestėjimo metai. XVIII a. penktame dešimtmetyje Raudonės pilis atiteko Kiršenšteinų giminaičiams Olendskiams. Pakeistas pilies planas. Netrukus pilį apgadino gaisras. XIX a. pr. prasiskolinę Oldenskiai Raudonės dvarą pardavė kunigaikščiui Platonui Zubovui, kuris ėmėsi pertvarkyti pilies rūmus. Jam mirus pilis 30 metų stovėjo be globos. Po ilgų ginčų dvaras atiteko P. Zubovo dukrai Sofijai von Pirch– Kaisarovai, kuri persikėlė gyventi į Raudonę. 1861–1877 m. S. Kaisarova pilį rekonstravo pagal savo poreikius į neogotikinio stilaus rūmus su bokštu pietiniame pastato sparne pagal architekto L. C. Anikino projektą (kiti šaltiniai nurodo, kad restauravimo darbų projekto autorius buvo architektas Štegemanas, kuris savo darbu sumenkino pilies architektūrą). Po S. Kaisarovos mirties pilis atiteko jos dukrai Sofijai Wachsel, vėliau anūkei Sofijai, kuri ištekėjo už portugalo de Faria e Kastro. Per Pirmąjį pasaulinį karą Raudonės pilį labai nuniokojo vokiečiai: buvo išgrobstyti arba sunaikinti paveikslai, biblioteka ir kitos vertybės.
1934 m. pilis buvo parduota varžytinėse. Visuomenei pradėjus protestuoti, perleista Lietuvos bankui. 1944 m. besitraukdami vokiečiai susprogdino didįjį pilies bokštą, kuris virsdamas sugriovė dalį pietinio korpuso. Pokario metais bokštas ir sugriautas korpusas atstatyti, o pilyje įsikūrė mokykla.
Šiuo metu Raudonės pilis yra rekonstruota gavus finansavimą iš valstybės. Raudonės pilyje įsikūrusi Raudonės pagrindinė mokykla. Turistams lankyti atidarytas 33,5 m aukščio pilies bokštas iš kurio atsiveria nuostabi panemunių panorama.
Raudonės pilies bokšto lankymo valandos: I-VI 10-16 val. (nuo balandžio 15 d. iki spalio 15 d.). Raudonės pilies parkas
Viena iš didžiausių gamtinių vertybių yra Raudonės pilies parkas, įkurtas XVIII a. pabaigoje iš XVI a. likusio parko likučių. Spėjama, kad mišraus stiliaus Raudonės parką viršutinėje šlaito terasoje ir pietiniame šlaite XVI a. pabaigoje įkūrė K. Kiršenšteinas. 1717 m. dokumentuose paminėtas Raudonės itališkas sodas (parkas).
XVII a. vyko stambesnė pilies rekonstrukcija, pastatytas rytinis korpusas ir atsižvelgiant į simetrijos reikalavimus pasikeitė parko kompozicinė ašis. Manoma, kad landšafto elementų atsiradimas priskiriamas R. Zubovo valdymo metams (1860–1922). XIX a. pradžiai reikėtų priskirti tvenkinio prie centrinės alėjos atsiradimą (jis vadinamas "Napoleono kepure"). Kasant tvenkinį supiltas ir apžvalgos kalnelis, įrengtos apžvalgos aikštelės. Parkas buvo kuriamas iki 1930 m. 1857 metais D. Afanasjevas pamini, kad Raudonėje yra puikus angliško stiliaus parkas. 1866–1877 m. rekonstruojant parką buvo nutiesti nauji takai, kaštonais apsodintos alėjos. Prisodinta retesnių medžių, turkinių lazdynų, tujų, šilpusių, mėlynųjų eglių. Panaudotas natūralus beržų, ąžuolų, pušų apželdinimas. Prie pilies įrengti fontanai: vanduo fontanams atvestas mediniais vamzdžiais iš rytinio tvenkinio. 1931 m. I. Kastro, siūlydamas parką parduoti, jį išskyrė į 2 dalis: 10 ha ir 42 ha plotą, įrengė gėlynus. Greta 1941–1944 m. žuvusių tarybinių karių paminklo klesti graži didžialapė liepa, turinti 7 kamienus, o jos šakose įaugusi geležinė juosta. Žmonės pasakoja, kad čia Raudonės dvarponiai rišdavę ir plakdavę baudžiauninkus. Už keleto žingsnių prasideda mažalapių liepų alėja, kuria malonu pasivaikščioti karštą vasaros dieną.
 Nuotrauka R. Akutaičio Praėjus tvenkinį, kairėje kelio pusėje, už 110 žingsnių, puikuojasi vienas iš storiausių kaštonų Lietuvoje, jo skersmuo 1,3 m. Netoliese auga Sukačiovo maumedis (skersmuo 80 cm), pilkasis riešutmedis. Keliaudami toliau pažintiniu taku prieiname Šaulių aikštę. Čia tarpukario Lietuvoje rinkdavosi šauliai. Šiuo metu aikštėje įrengta stovyklavietė. Eidami toliau aplankome Draugystės, Meilės kalnus, kur nuo neatmenamų laikų renkasi draugai ir įsimylėjėliai. Toliau skroblų alėja pasukame Beždžionkalnio link, kur įrengta apžvalgos aikštelė. Legendoje pasakojama, kad vienas iš pilies savininkų turėjęs beždžionėlę, kurią labai mylėjęs. Šiai nugaišus ponas gražiai palaidojęs ir kapo vietoje supylęs kalnelį. Seniausias parke ąžuolas – Gedimino ąžuolas apie 20 m aukščio, kamieno skersmuo 1,5 m. Legenda byloja, jog po šiuo ąžuolu, vykdamas į Veliuoną, paskutinį kartą puotavo Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Šalia plento esančios automobilių stovėjimo aikštelės pakraštyje, greta informacinio stendo, auga juodoji tuopa.
Šiuo metu parkas užima apie 25 ha plotą, jis įtrauktas į seniausių Lietuvos parkų dešimtuką ir saugomas valstybės.
Raudonės malūnas
Nuotrauka R. Akutaičio Šiaurinėje Raudonės pilies pusėje išlikęs mūrinis pilaitės pavidalo malūnas, statytas 1877 m. Šis pastatas statytas ne malūnui, o dvaro ūkio reikalams – tarnų gyvenamosioms patalpoms, ratinei. Po I pasaulinio karo jame buvo gyvenama, kai kuriose patalpose pilami javai. Malūnas šiame pastate įrengtas tik 1923 m. |
