GERIAUSIA JURBARKIŠKIŲ ŠNEKTOS ŽINOVĖ

Prisimename prieš 95-erius metus birželio 10 d. Klišių kaime prie Jurbarko gimusią kalbininkę Eleną Grinaveckienę, kuri visą savo gyvenimą paskyrė tarmių tyrinėjimui ir jurbarkiškių šnektos išsaugojimui. Muilinc, šiauc, siunč, tagi, bilsčius ir dar daugybė kitų žodžių jos buvo užrašyti ir išsaugoti mums ir visai Lietuvai.

Kalbininkė Elena Grinaveckienė

„Kai ėmiau galvoti, kokiais žodžiais pradėti pasakojimą apie kalbininkę Eleną Grinaveckienę, tai iškart prisiminiau pačią pradžią, nuo kada atkreipiau dėmesį į mokslininkę ir jos ryšį su Jurbarku. Taigi – 1981 metai, dialektologijos (mokslo apie tarmes) seminaras Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Dėstytojas manęs paprašo surašyti visus Jurbarko krašto vietovardžius, turinčius kamiengalį ir galūnę -džiai, -čiai. Tad pradedu rašyti visus man artimiausius ir žinomiausius: Žindaičiai, Girdžiai, Balandžiai, Butkaičiai, Gedžiai, Mikutaičiai, Smukučiai, Užtilčiai..., tada jau tolimesnius: Šimkaičiai, Juodaičiai, Klausučiai... Surašiau gal tris dešimtis ir beskubėdamas dar vieną pridedu – Eičius – na juk jie visai netoli nuo Vertimų – už netoliese esančio Laukesos durpyno artimiausias kaimas.“ Plačiau skaitykite čia:

Dokumentų ir viešųjų ryšių skyriaus vyr. specialistas Antanas Gvildys