KAIP TIESIOGINĘ KALBĄ PAKEISTI NETIESIOGINE KALBA?

Tiesioginė kalba yra pažodžiui pakartota (persakyta) kokių nors asmenų (ar literatūros veikėjų) kalba. Dažniausiai ji yra pristatoma arba palydima autoriaus žodžių – tais žodžiais įvardijamas kalbantysis.

Jei tiesioginė kalba eina prieš autoriaus žodžius, tai prieš ją rašomas brūkšnys ir ji pradedama didžiąja raide, o ją pabaigus – pagal poreikį ir prasmę galima rašyti kablelį, šauktuką, klaustuką arba daugtaškį. Po tiesioginės kalbos rašomas brūkšnys ir, palikus tarpelį, mažąja raide pradedami autoriaus žodžiai. Po jų rašomas taškas.

Jei tiesioginė kalba eina po autoriaus žodžių, tai po jų rašomas dvitaškis, o tiesioginė kalba rašoma naujoje eilutėje – pradedama brūkšniu ir didžiąja raide, o baigiama tašku, šauktuku ar daugtaškiu.

Pavyzdžiai:

Kalbėdamas apie 1991 m. tarp abiejų savivaldybių prasidėjusią draugystę Jurbarko rajono savivaldybės meras pasidžiaugė:

– Jie pirmieji pakvietė jurbarkiečius, jaunus žmones, į Krailsheimą išmokti Vokietijos žemės ūkio darbų patirties.

– Kažin, ar galima taip padaryti, – suabejojo komiteto pirmininkas.

– Aš savo teises teisme apginsiu! – sušuko politikas.

Netiesioginė kalba yra pakankamai tiksliai (beveik tais pačiais žodžiais) atpasakojama neautorinė kalba ir ji tarsi įtraukiama į pagrindinį tekstą. Jeigu norima ką nors pasakyti netiesiogine kalba, tuomet būtina pakeisti gramatines formas, sakinio struktūrą.

Pavyzdžiai:

Kalbėdamas apie 1991 m. tarp abiejų savivaldybių prasidėjusią draugystę Jurbarko rajono savivaldybės meras pasidžiaugė, kad jie (gali būti pavartoti kiti žodžiai – partneriai, vokiečiai, draugai...) pirmieji pakvietė jurbarkiečius, jaunus žmones, į Krailsheimą išmokti Vokietijos žemės ūkio darbų patirties.

Komiteto pirmininkas suabejojo, ar galima taip padaryti.

Politikas sušuko, kad jis savo teises teisme apgins (apginsiąs).

Visuomet labai svarbu parinkti kuo taiklesnį autoriaus žodžių tarinį, kad nebūtų tik sakė, pasakė, tarė, kalbėjo. Kartais geriau tinka pasakyti: apsidžiaugė, atkirto, atšovė, bambėjo, burbtelėjo, čiauškėjo, grasino, iškošė pro dantis, nustebo, pasakojo, patikslino, prašneko, pridūrė, pritarė, riktelėjo, suabejojo, sudraudė, sunerimo, suniurzgė, sušuko, šyptelėjo ir daugybe kitų panašių žodžių (mūsų lietuvių kalba jais labai turtinga). Bet visuomet reikia atsižvelgti į teksto stilių, rašymo tikslą, adresatą. Visi šie žodžiai tikrai tiktų pasakojamai kalbai, grožinei literatūrai, tačiau keistai ir juokingai atrodo, kai oficialiame dokumente – protokole – įrašyta, kad „komisijos nariai nepatenkinti bambėjo, o pasisakantysis suirzo“ (nors galbūt pasakyta labai tiksliai, bet...)

Labai daug netiesioginės kalbos vartojama protokoluose, todėl juos rašantys turėtų atkreipti dėmesį, kad tiesioginę kalbą verčiant netiesiogine reikėtų vadovautis keliomis taisyklėmis:

Sakinys su tiesiogine kalba virsta sudėtiniu sakiniu, kurio pagrindinį sakinį sudaro autoriaus (rašančiojo, atpasakojančiojo) žodžiai, o šalutinį – buvusi tiesioginė kalba. Šalutiniai sakiniai įprastai pasakomi (parašomi) po pagrindinio sakinio ir prie jo dažniausiai jungiami jungtuku kad arba jungiamaisiais žodžiais ar, kas, kaip, kur, koks, kada....

Pavyzdžiai:

Tiesioginė kalba

Netiesioginė kalba

Komisijos pirmininkas informavo:

– Kitą savaitę vėl turėsime susirinkti.

Komisijos pirmininkas informavo, kad kitą savaitę vėl teks (reikės, turėsią, turėsiantys) susirinkti.

– Tikiuosi, kad surengsime Jurbarko krašto šventę, – kalbėjo meras. – Sulauksime svečių iš užsienio.

Meras tikisi, kad bus surengta Jurbarko krašto šventė ir sulaukta svečių iš užsienio (savivaldybė surengs Jurbarko krašto šventę ir sulauks svečių iš užsienio).

Sakyk, – staiga jis manęs paklausė, – kas to renginio vedėjas?

Staiga jis manęs paklausė (paprašė pasakyti), kas to renginio vedėjas.

Tiesioginės kalbos tarinys, išreikštas tiesiogine nuosaka, kaičiamas veikiamuoju dalyviu arba pasakomas asmenuojamąja forma, o pasakytas liepiamąja nuosaka – tariamosios nuosakos veiksmažodžiu.

Tiesioginės kalbos pirmojo ir antrojo asmens įvardžiai keičiami trečiuoju asmeniu. Po netiesioginės kalbos dedamas taškas ir tais atvejais, kai tiesioginė kalba baigiasi klaustuku arba šauktuku.

Pavyzdžiai:

Tiesioginė kalba

Netiesioginė kalba

Mažylis sušuko broliui:

– Atnešk vandens!

Mažylis sušuko broliui, kad jis (tas) atneštų vandens.

Kur jūs einate? – paklausė mokytojas.

Mokytojas paklausė, kur jie eina (einą, einantys).

Tiesioginė kalbą verčiant netiesiogine, sakinyje nebelieka kreipinių, jaustukų, teiginių ir neiginių.

Pavyzdžiai:

Tiesioginė kalba

Netiesioginė kalba

Ach, vaikai, ne to aš iš Jūsų tikėjausi,- nusiminė mama.

Mama nusiminė, kad (nes) ji ne to tikėjosi (tikėjusi, buvo tikėjusi) iš vaikų.

Direktorė posėdžio nariams atsakė:

– Taip, aš pritariau jūsų nuomonei.

Direktorė atsakė, kad ji pritarusi (buvo (yra) pritarusi) posėdžio narių (jų) nuomonei.

Visi rinkinio „Kad mūsų kalba būtų taisyklingesnė“ straipsniai skelbiami savivaldybės interneto svetainės www.jurbarkas.lt skyriuje „Valstybinė kalba“ (žr.: Veiklos sritys → Valstybinė kalba → Kalbėkime ir rašykime taisyklingiau).

Dokumentų ir viešųjų ryšių skyriaus vyriausiasis specialistas Antanas Gvildys