KIJEVAS AR KYJIVAS, KRIVOJ ROGAS AR KRYVYJ RIHAS, LUGANSKAS AR LUHANSKAS?

Daugelį dešimtmečių girdėjome ir buvome įpratę vartoti iš rusų kalbos padarytus lietuviškus vietovardžius Kijevas, Lvovas, Charkovas, Černigovas, Luganskas. Ir tik po išsivadavimo iš sovietų okupacijos Lietuva gana greitai sugrįžo prie daugelio įprastų lietuviškai pasakomų užsienio šalių vietovardžių. Pavyzdžiui, labai greitai buvo priprasta prie Karaliaučiaus krašto senųjų vietovardžių ir nieko nestebino, kad kelio rodyklės rodė kelius į Tilžę, Karaliaučių, Gumbinę, Lazdynus ar Ragainę. Na, o prieš 25–20 metų buvo dar gana nedaug kontaktų su Ukraina (palyginus su Karaliaučiaus kraštu), todėl labai retai teišgirsdavome, kad Lvovas yra Lvivas, o Dniepropetrovskas yra ir Dnipropetrovskas. Bet jau ir tuo metu Lietuvos kalbininkai įteisino daugelio Ukrainos miestų ir miestelių dvejopus arba tik iš ukrainiečių kalbos parinktus pavadinimus. Jeigu atsiverstumėte 2006 metais išleistą enciklopedinį leidinį „Pasaulio vietovardžiai. Europa“, tai jau rastumėte ne Užgorodą, o Užhorodą, ne Černovicus, o Černivcius, tik Kryvyj Rihą ir Luhanską, o prie vietovardžio Lvovas, užrašytas ir Lvivas... Apie užsienio šalių vietovardžių vartojimą 2022 m. kovo 1 d. naujienų portale „Delfi.lt“ itin įdomiai parašė Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka. Nuoširdžiai siūlau perskaityti jo straipsnį „Kalbos kasdienybės. Žemės ir širdies kalba“. O tada jau tikrai pajausime, kaip pavadinti Ukrainos žmonių gimtąsias ir gyvenamąsias vietas.

Dokumentų ir viešųjų ryšių skyriaus vyr. specialistas Antanas Gvildys