Vytautas Urbanavičius

VYTAUTAS URBANAVIČIUS
Garbės piliečio vardas suteiktas  2013 m.

Vytautas Urbanavičius gimė 1935 m. Skirsnemunėje. Jis yra vienas žymiausių Lietuvos archeologų, žinomas plastinės rekonstrukcijos specialistas, tyrimų organizatorius. 1959 m. Vytautas Urbanavičius baigė Vilniaus universiteto Istorijos – filologijos fakultetą, 1967 m. apgynė daktaro disertaciją „Materialinė ir dvasinė XIV–XVII a. Lietuvos kaimo gyventojų kultūra“. 1993 m. už darbą „Lietuvių pagonybė ir jos reliktai XIII–XVI a.“ jam suteiktas humanitarinių mokslų habilituoto daktaro vardas. 1966 m. pradėjo tyrinėti Lietuvos kapinynus, senkapius, pagoniškų apeigų vietas. 1984–1989 m. dalyvavo tyrinėjant Vilniaus katedros požemius, 1987–2001 m. vadovavo Pilių tyrimo centrui „Lietuvos pilys“, pradėjo, vykdė bei koordinavo tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje. Vytautas Urbanavičius mokėsi Maskvos Etnografijos institute, Plastinės rekonstrukcijos laboratorijoje pas prof. M. Gerasimovą. Jis pirmasis Lietuvoje ėmė kaupti antropologinę medžiagą, atkūrė per du šimtus grafinių ir daugiau kaip tris dešimtis skulptūrinių įvairių laikotarpių žmonių tipų ir istorinių asmenybių portretų, tokių, kaip Barbora Radvilaitė, Kristijonas Donelaitis, Teofilis Ruigys ir kt. 1990 m. buvo pakviestas į Estijos prezidento Konstantino Patso palaikų paieškų ir grąžinimo į Tėvynę ekspediciją, 1993 m. dalyvavo Latvijos prezidento Karlio Ulmanio kapo paieškų ekspedicijoje Turkmėnijoje, dirbo identifikuojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto ir Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos palaikus Vilniaus katedroje. 1994–1996 m. vadovavo Vilniaus Tuskulėnų dvaroparke palaidotų stalininio teroro aukų kapavietės tyrimuose, kartu su teismo medicinos ekspertais ėmėsi aukų identifikavo. Vytautas Urbanavičius daug prisidėjo prie tautosakininkų Antano ir Jono Juškų palaikų identifikavimo ir jų grąžinimo iš Kazanės į Veliuoną. 

1966 metais Vytautas Urbanavičius susidomėjo kinu. Jis filmavo archeologinius paminklus, fiksavo ekspedicijų metu atliekamų mokslinių tyrimų eigą, kūrė dokumentines istorines apybraižas. Gerai žinomas jo kino filmų ciklas „Šventaragio slėnio mįslės“ apie Vilniaus pilių ansamblio istoriją ir kultūros paveldą, jo tyrinėjimus bei likimą. 2005 metais sukurtas filmas „Katedros lobynas“, 2006 metais – „Prezidentų likimas“. Susiejus archeologines ir antropologines žinias bei domėjimąsi kinu, kūrė mokslo populiarinimo kino žurnalą „Atkasta praeitis“.

Už nuopelnus Lietuvos mokslui ir kultūrai 1994 metais Vytautas Urbanavičius buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, 2005 m. – Estijos Marijos žemės kryžiaus ordinu.

Suteikti Vytautui Urbanavičiui Jurbarko rajono Garbės piliečio vardą pasiūlė Skirsnemunės kaimo bendruomenė. Gimęs ir užaugęs Skirsnemunėje Vytautas Urbanavičius liko ištikimas savo gimtinei, Jurbarko rajone yra atlikęs nemažai įvairių archeloginių tyrimėjimų, 1989 m. dirbo respublikinėje kraštotyros ekspedicijoje Skirsnemunėje, dalyvauja Skirsnemunėje ir Jurbarke vykstančiuose įvairiuose kultūros ir krašto istorijos pažinimą propaguojančiuose renginiuose, vykdo edukacinę programą rajono mokyklose, kuria filmus apie Jurbarko ir Skirsnemunės krašto žmones, kultūros paveldo vertybes, tradicinę krašto kultūrą, yra aktyvus Jurbarkiškių sambūrio Vilniuje narys. Ypač daug energijos ir pastangų Vytautas Urbanavičius paskutiniaisiais metais skyrė, kad 700 metų jubiliejui dienos šviesą išvystų knyga „Skirsnemunė“. Garbės piliečio vardą Vytautui Urbanavičiui savivaldybės Taryba suteikė 2013 m. gegužės 30 d., įvertindama jo didelius nuopelnus Lietuvos mokslui ir aktyvią kultūrinę, švietėjišką veiklą Jurbarko krašte.

Vytautas Urbonavičius mirė 2024 m. sausio 22 d.