Jurbarko rajono kultūros paveldas

Atsakingas:
Marius Jakelaitis
, Infrastruktūros ir turto skyriaus vyr. specialistas
Telefonas: +370 652 59722
El. paštas: [email protected]
Kabinetas: 310

Jurbarko rajone yra 323 kultūros paveldo objektai: 37 – memorialiniai; 4 – kultūrinės raiškos; 10 – inžinerinių; 20 – dailės; 3 – urbanistiniai; 90 – architektūriniai; 20 – sakraliniai; 20 – mitologinių; 55 – istoriniai; 5 – etnokultūriniai; 21 – archeologinis; 1 – kraštovaizdžio; 12 – želdyno.

Pagrindinė kultūros paveldo objektų sankaupa yra 70 kilometrų vaizdingo panemune vingiuojančio kelio Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėdos (kelio 141) atkarpoje nuo Seredžiaus iki Viešvilės. Čia kas keli kilometrai išsidėstę piliakalniai, dvarų sodybos, pilys, bažnyčios ir kiti kultūrinę vertę ar visuomeninę reikšmę turintys objektai. Paveldo objektų gausa, nuostabūs panemunių vaizdai traukia turistus.

Kunigaikštis Žygimantas Senasis Jurbarką valdyti paskyrė karalienei Bonai. Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo 1795 m. dvaras atiduotas grafui Platonui Zubovui, o nuo 1840 m. perėjo į valdžios rankas. 1846 m. rusų caras Nikolajus II šį dvarą paskyrė kunigaikščiui Ilarijonui Ilarijonovičiui Vasilčikovui, kuris išplėtė parką, pastatė stilingus rūmus, pietinę ir šiaurinę oficinas ir kitus klasicistinio stiliaus pastatus. Tai didelės teritorijos (beveik 28 ha) sodyba, išdėstyta dviejose terasose. Pietrytinėje dalyje geometrinio, ryškaus klasicistinio, o vakarinėje ir šiaurinėje dalyje peizažinio planavimo. Už Mituvos driekiasi miško parko masyvas. Buvusio dvaro šiaurinėje oficinoje įsikūręs Jurbarko krašto muziejus, o cerkvėje – Krašto muziejaus koncertų ir parodų salė (Vydūno g. Nr.17, 19), pietinėje oficinoje įsikūręs Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centras. Vakariniame parko pakraštyje įsikūręs Krašto istorijos muziejaus filialas – skulptoriaus Vinco Grybo memorialinis muziejus–sodyba (Vydūno g. 31). Kiti pastatai tarnauja gyvenamajai, komercinei paskirčiai. Parkas yra jurbarkiečių laisvalaikio traukos centras.

Architektūrinę meninę vertę turi Jurbarko civilinių kapinių vartai su angelų skulptūromis ir kapines juosianti tvora. Pastatyta 1932 metais. Autorius Pranciškus Mikutaitis. Šis objektas į Kultūros vertybių registrą įtrauktas 2003 metais.

Įspūdingiausias savo sudėtingais, reljefiškais elementais Jurbarko mieste Vytauto Didžiojo gatvės pastatas Nr. 4.  Statytas 1912–1913 metais, istorizmo stiliaus, vertingas architektūrine išraiška ir visuomenine reikšme. Pastate ilgą laiką veikė visuomeninės įstaigos: bankas ir paštas. Architektas nežinomas. Dabar pastatas nuomojamas įvairiai komercinei veiklai. I aukšto patalpos sutvarkytos ir pritaikytos komercinei veiklai, antrasis aukštas tvarkomas.

Architektūrine ir istorine verte pasižymi pastatas K. Donelaičio g. 3 (Jurbarkas), vaistinė. Statyta XX a. pradžioje. Pastato savininkas buvo vaistininkas Markus Melichovičius Breglovskis.

 

Jurbarko rajono kultūros paveldo objektai yra ryškūs Lietuvos Respublikos kultūrinio paveldo kontekste. Rajoną ypač garsina 15 km atstumu viena nuo kitos nutolusios 2 renesansinės pilys.

 

Raudonės pilį XVI a. pabaigoje pastatė iš prekybos miško mediena praturtėjęs Kauno pilies raštininkas Krišpinas Kiršenšteinas. Ji baigta statyti 1600 m. Per keletą amžių pilis buvo rekonstruojama, perstatinėjama. Dabartinę išvaizdą pilis įgavo po 1877 metais užbaigtos rekonstrukcijos. Rekonstrukcijos paslėpė renesansinę pilies architektūrą, kurios ryškus pavyzdys išliko šiauriniame korpuse ir jo bokštuose. Į pilies kompleksą įeina ir XIX a. pastatytas neogotikinis malūnas su visa technologine įranga. Pilies kompleksą supa 27,36 ha užimantis parkas, esantis pirmajame vertingiausių Lietuvos parkų dešimtuke. Parko dalis apie malūną ir pilį yra geometrinė, o likusi dalis rytuose susilieja su miško parku. Apžvelgti parką ir Raudonės apylinkes galima iš pietiniame korpuse esančio 33,5 m aukščio bokšto, kuriame įrengta apžvalgos aikštelė. 2004 metais pilis renovuota Jurbarko savivaldybės, Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos, Kultūros paveldo departamento kooperuotomis lėšomis, remiant Pasaulinio bankui. 2005 metais savivaldybės ir Kultūros paveldo departamento lėšomis įgyvendintas pilies didžiojo bokšto avarinės būklės likvidavimo projektas ir restauruotas šio bokšto mūras. 

Panemunės mūrinę pilį (Pilies I kaimas, Skirsnemunės seniūnija) – renesansinę dvaro rezidenciją pastatė vengrų kilmės Lietuvos bajoras Janošas Eperješas 1604–1610 metais. Spėjamas architektas Petras Nonhardtas. XVII a. viduryje J. Eperješo įpėdiniai atliko rekonstrukcijas ir pilis įgavo baroko bruožų. 1753–1759 m. pilis buvo barono Leono Ingelštromo nuosavybė. Valdant pilį dviems Gelgaudų giminės kartoms buvo atlikta didelė pilies klasicistinė rekonstrukcija. Pilis caro valdžios buvo nusavinta po 1831m. sukilimo, kai pilies savininkas Antanas Gelgaudas už dalyvavimą sukilime buvo nubaustas mirties bausme. Tada jos būklė ypatingai pablogėjo. 1867 m. caro valdžia perdavė pilį Gelgaudų giminaičiui dvarininkui Puslovskiui, kuris išsaugojo pilį nuo sugriuvimo. Po I pasaulinio karo pilį valdė Lietuvos švietimo ministerija, o vėliau – kunigas Antanas Petraitis. 1936 metais pilies sienos sutvirtintos metaliniais ankerais. 1956–1959 bei 1987 metais pilis konservuota. Pilį supa 15 ha peizažinis parkas su penkiais tvenkiniais. Šiuo metu Pilies šeimininkas yra Vilniaus dailės akademija, kuri restauravo vakarinį ir dalį pietinio korpuso pritaikydama lankytojų poreikiams.
 

Labai gražioje vietoje, ant aukšto Nemuno kranto, įsikūrusi Belvederio dvaro sodyba –rezidencija (Belvederio kaimas, Seredžiaus seniūnija). Ji įkurta XIX a. viduryje. Tuo pat metu įkurtas ir peizažinis netaisyklingo plano parkas. Dvaro įkūrėjas – maršalka Kletas Burba. Rūmai buvo pastatyti pagal itališkų toskaniškų vilų pavyzdį.

Dvarą valdė Antano Burbos palikuonys. Po Antano ir Kleto Burbos sesers Michalinos Valevskos mirties 1912 m. dvaras atiteko jos vyrui Jurgiui Valevskiui. Su šiuo šeimininku baigėsi dvaro klestėjimo laikotarpis. 1921 m. dvare buvo įkurta žemesnioji žemės ūkio mokykla. 1922–1923 metais dvaras buvo išparceliuotas. Dvaro sodybą sudarė apie 20 pastatų. Dabar išlikę trys reprezentacinės dalies pastatai: rūmai, svirnas ir koplyčia yra privati nuosavybė. Visiems pastatams reikalingi remonto, restauravimo, konservavimo darbai.

 

Unikalus savo išlikusia technologine įranga ir pastato architektūrine išraiška Padubysio dvaro vandens malūnas (Padubysio kaimas, Seredžiaus seniūnija). Dvaras buvo viršutinėje, o malūnas apatinėje Dubysos slėnio terasoje. Malūnas statytas apie 1920 m. dvarininko Juozo Butkevičiaus. Statybą finansavo žmona Jadvyga Jacunskaitė. Vokiečių okupacijos metais malūną valdė statytinis prof. Valteris Gaigalaitis. Dabar malūnas yra privačiose rankose. Buvusi dvaro sodyba sunyko, tačiau malūnas išsilaikęs gerai, išlikusi didelė dalis buvusios technologinės įrangos, kur galima rasti: vienerias girnas, gervę girnapusėms nukelti, dvi apardyta transmisija, javų valymo mašiną, trejus valcus, kruopinius ir rankovinius filtrus, plokščiasiečius, malūno užtvankos liekanos. Malūnas veikia, tačiau varomas ne vandeniu, o pritaikius šiuolaikines technologijas.

 

XIX a. viduryje įsikūrė neogotikinė Lapgirių dvaro sodyba (Lapgirių kaimas, Šimkaičių seniūnija). Dvaro pradžia siejama su Chruščiovų gimine. Didžiausias dvaro klestėjimo laikotarpis nuo 1881 m. iki 1908 m., kai jį valdė Aleksandras Chruščiovas. Tada buvo pastatyti: raudonų plytų neogotikinis svirnas, oranžerija, medinis kumetynas, arklidė su ratine ir kiti pastatai. Tuo metu buvo iškasti ir tvenkiniai. Patys rūmai pastatyti anksčiau. Jie buvo daug kartų perstatyti. 1908 metais dvarą paveldėjo Nikolajus Chruščiovas. Dvaro statybos jau buvo baigtos. 1922 m. pagal žemės reformos įstatymą Lapgirių dvaras buvo nusavintas, o 1930 m. išparceliuotas. Iki mūsų dienų išlikę šeši mūriniai pastatai ir Chruščiovų šeimos kapas, dvaro sodybos šiaurės vakarų dalyje – geometrinio planavimo parkas, nepasižymintis medžių įvairove. Statiniai priklauso privačiam asmeniui. Sodybos kompleksui reikalingas remonto, restauravimo-konservavimo darbai.

Klasicistiniai XIX a. Veliuonos dvaro rūmai, peizažinio tipo parkas ir sodas yra Veliuonos miestelio viršutinėje terasoje. 1807 m. Napoleonas Veliuonos dvarą (Veliuonos miestelis) dovanojo Juozapui Poniatauskiui. Vėliau jį valdė grafas Tiškevičius, XIX a. pradžioje įsigijo Mykolas Zaleskis. Apie 1817 metus buvo perstatyti rūmai, įrengtas parkas. Vėliau dvaras atiteko Praliaskiams, iš kurių 1909 metais jį įsigijo Aleksandras Vakselis. Vėliau dvaras atiteko Agėjui Vakseliui. Be rūmų, yra buvę: malūnas, vyno darykla ir kiti ūkiniai pastatai. 1925–1939 m. sodyba buvo rekonstruojama. 1940 m. savininkas repatrijavo į Vokietiją. 1943 m. jis grįžo ir vėl tvarkė rūmus. Iki mūsų dienų fragmentiškai išlikusi dvaro sodyba grąžinta Agėjaus Vakselio dukrai Lietuvos ir Kanados pilietei Olgai Vakselytei–Larson. Iki 2016 metų vidurio pastate veikė Jurbarko krašto muziejaus filialas. Pastatui būtini kapitalinio remonto, konservavimo darbai.

Veliuonos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios statinių kompleką sudaro 6 statiniai. Vertingiausia – būdingų Lietuvos sakraliniam paveldui bruožų bažnyčia, statyta 1636–1644 metais. Bažnyčios rekonstrukcijos keitė jos pirminę meninę išvaizdą, bet ji išlaikė būdingą lietuviškam renesansui planą, erdvę, tūrį, dekoratyvinį tinko nerviūrų raštą. Bažnyčios šventoriuje stovi du XIX a. statyti ūkiniai pastatai, tvora su vartais ir parapijos namai, statyti 1925 m. ant buvusios špitolės pamatų. Medinė klebonija, kurioje gyveno visuomenės veikėjas Kiprijonas Nezabitauskis-Zabitis ir etnografas, tautosakininkas Antanas Juška, statyta 1760 m. Ji turi istorinę, architektūrinę vertę. 1998 metais perdengtas bažnyčios stogas. 2016 metais sutvarkytas bažnyčios fasadas. Klebonijai reikalingi  tvarkybos darbai.

Manoma, kad Veliuonos grūdų magaziną (Veliuonos mietelis, Gedimino g. 17) 1881 m. pastatė dvarininkas Zaleskis. Jame buvo smuklė, tranzitinis sandėlis bei arklių keitimo punktas. Pastatas rekonstruotas XX a. pr., I aukšte įrengti nakvynės namai, o vėliau paverstas sandėliu. Pastato būklė avarinė. Šeimininkas – privatus asmuo.

Veliuonos seniūnijoje Klangių kaime yra Klangių etnografinė sodyba. Sodybą sudarė 4 pastatai. Klojimas nugriuvo, liko gyvenamasis namas, tvartas ir kamara. Šiuo metu sodyba yra Jurbarko krašto muziejaus padalinys. Gyvenamajame name veikia memorialinė ekspozicija, o kituose pastatuose eksponuojami buities rakandai.